Interneto šalyje šį šaltą rudenį buvo tylu kaip niekad. Baugiajame Google kaimelio kapinyne giliai po žeme ilsėjosi jau seniai pamirštų ir jokios žymės virtualybėje po savęs nepalikusių svetainių griaučiai. Jų bevardžiai antkapiai bylojo tik neaiškius skaičius ir frazes, kaip "© 2003" ar net "© 1999" o kartais ties vos įskaitomu URL – krauju išrašyti skaičiai 404 ir kraupiai aidintys žodžiai "Puslapis nerastas..." , "this page does not exist"...
Čia užklysdavo nebent vienas kitas alkanas voras, tačiau ir jie likdavo nepešę nė muselės – milžiniškas voratinklis, kybantis virš šių kapinių, taip ir išliko košiamas vėjo, aplink sūkuriuojant tuštiems puslapiams – be menkiausios nuorodos, be jokios ryškesnės žymės. Kokia tai buvo baisi vieta, be lašo gyvybės – čia jau visam laikui nutilę ir visų pamiršti ilsėjosi kadaise energija tryškę, saldaus turinio pilni buvę tinklapiai.
Tačiau vieną dieną čia visai netyčiom atklydo keliauninkė miesto Žiurkė. Ji buvo skvarbaus žvilgsnio patyrusi žiniuonė, o svarbiausia – kilni ir dosni. Kiekvienai sergančiai svetainei Žiurkė negailėdavo pagalbos ir padėdavo susigrąžinti senus ir įsigyti dar daugiau naujų lankytojų. Ji kruopščiai ir nepailstančiai pildė svetainių turinį ir po visą interneto platybę skleidė žinią apie šias svetaines ir vieną po kitos siuntė šios svetainės nuorodas į visus šalies kraštus. Galiausiai kilniosios Žiurkės dėka svetainės ne tik atsistodavo ant kojų, o tiesiog klestėdavo – žinia apie jas pasklisdavo po visą Internetą, o ant Google kaimelio garbės sienos atsirasdavo jų vardai.
Įžengusi į kapines šaunioji Žiurkė sustingo iš siaubo – kokia gausybė svetainių dingo iš Google gyventojų akiračio ir taip nesugrįžo. Ir niekas nežinojo, nei kas joms atsitiko, nei kodėl jos nusprendė pasitraukti iš šio spalvingo Interneto pasaulio. Žiurkė įtarė – tai gali būti Juodakepurio SEO riterio niekšybės. Šis klastingas veikėjas buvo jos nemėgstamų šarlatanų, apsimetėlių gydytojų, juodųjų burtininkų valdovas. Klastingais būdais juodieji burtininkai siūlydavosi išgydyti sergančias svetaines, tik išviliodami iš jų paskutinį auksą, o tuomet, neretai svetainėms tik dar labiau pakenkę, jie akimirksniu dingdavo ieškoti naujų aukų.
Žiurkė pradėjo jausti, kaip jos viduje kunkuliuoja įniršis. Kokia neteisybė, jog kilniems tikslams skirtą baltąją magiją išnaudoja juodojo SEO pasekėjai. Kuo labiau Žiurkė niršo, tuo labiau pradėjo kilti vėjas, grėsmingai siūbuojantis Didįjį voratinklį. Kažką pajutę į kapines susirinko ir alkanieji vorai – visa juoda jūra krebždančių būtybių, išalkusių ir pasiruošusių kruvinai puotai. Žiurkė suprato – atėjo laikas atsikeršyti už pražudytas Google miestelio sielas – ir, sutelkusi visą savo rūstybę, ištarė galingą raktažodį, nuo kurio pradėjo vertis žemė ir keltis kapinių mirusieji. Visa armija svetainių, kraupiai sužalotų ir išniekintų brukalo maro, dublikuoto turinio epidemijos ir kitų ligų, pakilo paskutinei kovai su Juodakepuriu SEO riteriu... Visi žinojo, jog kova bus ilga ir varginanti, tačiau ryžtas ir šviesos troškimas buvo šimteriopai stipresnis.
Nuo tos lemtingos dienos daugel mūšių buvo laimėta, nemažai ir pralaimėta, tačiau pats karas tebesitęsia ir šiandien. O išmintingoji Žiurkė vis dar nepailsta ir vieną dieną tikisi suduoti Juodakepuriam SEO riteriui paskutinį ir skaudžiausią smūgį.
